Istorijos

AČIŪ yra valiuta, kuria atsilyginama savanoriams

27-erių metų kultūros vadybininkė AGNĖ VASILIAUSKAITĖ vadina save rimta savanore. Merginos savanoriško darbo stažas jau 11 metų įvairiapusės netlygintinos veiklos. Agnė turi ne tik savanorystės, bet ir plačios savanorių veiklos koordinavimo patirties. Tad natūralu, kad mergina mielai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip elgtis su netlygintinai organizacijose dirbančiais žmonėmis.

Agne, dabar pagrindinė tavo savanoriavimo kryptis – kultūros renginiai. Ar taip buvo visada, ar esi išmėginusi savo jėgas ir socialinėje savanorystėje?

Mano savanorystės „karjeros“ pradžia ir buvo socialinėje srityje. Tai buvo užsiėmimai vienuose vaikų globos namuose Klaipėdoje – padėdavau bendraamžiams paaugliams ruošti namų darbus, mokiau anglų kalbos… Pradėjusi studijuoti Kaune, dar metus savanoriavau Kauno senamiesčio vaikų dienos centre. Tačiau, matyt, studijos mane nukreipė į kultūrinės savanorystės pusę. Studijavau kultūros vadybą, tad pradėjau savanoriauti šokio, šiuolaikinio meno festivaliuose, teatruose, muzikos koncertuose, eksperimentiniuose meno projektuose ir t.t. Jeigu atvirai, jau sunku ir atsiminti visus. Persikrausčius į Vilnių noras neapleist savanorystės išliko: esu aktyvi susivienijimo „Kultūros savanoriai“ narė, savanoriauju asociacijoje „SALTES“.

Kokią savanoriško darbo situaciją Lietuvoje pastebi būdama aktyvi kultūros savanorių koordinatorė?

Visų pirma, išskirčiau tokią tendenciją, kad tarp savanoriaujančių dominuoja vien jaunimas ir merginos. Jei Vakarų Europoje daugiausia savanoriauja senjorai, pensijinio amžiaus žmonės, tai tokių savanorių Lietuvoje mes beveik neturime. O senėjančioje Lietuvoje vis tik reikia pradėti orientuotis ir į senjorų įtraukimą į savanorišką veiklą. Aš vis pamąstau, kad šiandien aktyviai savanoriaujanti jaunimo karta savo pensijos metu grįš prie savanorystės, jei bus ją „užmetusi” dėl darbų ir kitos veiklos vidutiniame amžiuje.

Savanorystė Lietuvoje kol kas per mažai išnaudojama kaip socialinės integracijos priemonė, įtraukiant tam tikras tikslines grupes, pavyzdžiui, bedarbius. Taip pat mažai labai kvalifikuotų žmonių, įvairių sričių profesionalų įsitraukia į savanorišką veiklą. Net ir nedaug laiko skirdami, bet turėdami labai vertingų žinių, jie gali labai stipriai padėti nevyriausybiniam sektoriui.

Nors problemų yra, bet aš pastebiu, kad Lietuvoje daugėja žmonių, norinčių išbandyti savanorystę ir vis daugiau bei įvairesnių organizacijų ima naudotis savanorių pagalba. Bet ne visose organizacijose savanoriai išbūna ilgai. Viena iš priežasčių – organizacijų nemokėjimas dirbti su savanoriais.

Kaip turėtų elgtis organizacijos, kad išliktų patrauklios savanoriams, motyvuotų juos likti?

Prisikvietus savanorių su jais reiktų kokybiškai ir nuosekliai dirbti. Darbas su savanoriais – tai žmogiškųjų išteklių vadyba ir pradžioje pareikalauja laiko, pastangų savanorius paruošti, o vėliau šios investicijos organizacijai ima „atsipirkti”.

Pirma, pasikvietus savanorių, reikia realiai įtraukti juos į savo veiklą, turėti, sukurti jiems užduočių, kurių rezultatai būtų svarbūs ir matomi patiems savanoriams. Atsižvelgiant į savanorio lūkesčius, kiek įmanoma pritaikyti jam užduotis. Nereikia skirti tik rutininių techninių užduočių.

Taip pat norint sukurti ir išlaikyti savanorio lojalumą organizacijai, labai svarbu jį tvirtai įtraukti į komandą. Juk daug žmonių ryžtasi savanoriauti būtent siekdami įgyti naujų pažinčių. Tad naują savanorį reikia supažindinti su visais darbuotojais ir tuo, kas už ką organizacijoje atsakingas – savanoriui turi būti jauku organizacijoje. Jei savanorių turite ne vieną, verta pagalvoti apie atskirą savanorių komandos formavimą, galbūt vidinius mokymus.

Kad ir kaip pasitikėtumėte savanorio kompetencijomis, galutinę atsakomybę už rezultatus turi prisiimti samdomas darbuotojas – juk negali savanoris būti pats atsakingiausias organizacijoje, jis tik iš šalies atėjusi pagalba.

Sąvoka savanorystė dažnai suvokiama labai skirtingai. Kaip ją galėtum apibūdinti tu?

Tai prisidėjimas prie gražios misijos negaunant materialinio atlygio. Kaip jau esu minėjusi: žodis „Ačiū“ yra ta valiuta, kuri yra pats geriausias atlygis bet kuriam savanoriui.