Istorijos

Išklausantys, bet nedaug šnekantys savanoriai

„Dirbau vienoje privačioje konsultacinėje įmonėje. Tačiau pajutau, kad nebematau savo darbo prasmės. Gaudavau pinigus, bet nejaučiau malonumo, nesijaučiau naudingas. Tai paskatino kažką gyvenime keisti“, – taip prisijungimą prie savanorių aiškina 28 metų „Jaunimo linijos“ savanoris Simonas Narvydas. Vaikinas išėjo iš darbo neturėdamas jokių kitų darbo pasiūlymų ar planų, ką toliau veiks gyvenime, nusprendęs tiesiog metus ilsėsis ir apmąstyti tolimesnes perspektyvas. Vienintelis dalykas, ko iš tiesų troško Simonas, tai pradėti daryti tai, kas jam tikrai įdomu.

Savanorystės idėja užsikrėtė jau seniai

„Žmonės savo laiką aukojantys idėjai“, – taip savanorius vadina Simonas. Vaikinas savanoriauti pradėjo tik prieš metus. Nebeturėdamas darbo ir ieškodamas prasmingos veiklos Simonas atsiminė prieš penkis metus skaitytą straipsnį apie emocinės paramos telefonu ir internetu tarnybą „Jaunimo linija“. „Jau labai seniai buvau užsikrėtęs savanorystės idėjomis ir kirbėjo šią veiklą išbandyti. Bet tuo metu, kai pamačiau straipsnį nesijaučiau pakankamai emociškai ir psichologiškai subrendęs, kad imčiausi tokios savanorystės. Vis tik „Jaunimo linijos“ veikla labai svarbi ir atsakinga. Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie yra labai arti savižudybės. O tikrai ne kiekvienas gali ramiai ir atvirai šnekėti šia tema“, – atviravo Simonas.

Gera jaustis naudingam

Statistinis „Jaunimo linijos“ savanoris – psichologijos ar socialinio darbo studentas. Tuo tarpu Simonas šiuos stereotipus paneigia. Tarptautinius santykius baigęs vaikinas šiuo metu dirba Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Paklaustas, kas yra sunkiausia savanoriaujant Simonas neabejodamas atsako: „Sunkiausia, kad labai dažnai į „Jaunimo liniją“ skambina išdykaujantys vaikai. Tuo metu krenta motyvacija savanoriauti. Vaikai užima telefono liniją, o tuo metu prisiskambinti galbūt mėgina žmogus, kuriam tikrai reikia išsikalbėti. Kita vertus, niekada negali žinoti, kada pagalbos prireiks tam pačiam vaikui. Jis jau žinos, kur gali kreiptis, todėl kiekvienas pokalbis yra vertingas.“ Simonas sako, kad kalbėtis su žmonėmis, kurie galvoja apie savižudybę, labai sunku, tačiau tai teikia moralinį pasitenkinimą. „Tuo metu tu gauni didelę dozę neigiamų emocijų. Tačiau padėjęs telefono ragelį tu suvoki, kad galbūt ką tik sulaikei žmogų nuo baisaus žingsnio – jis nepakėlė rankos prieš save“, – savanorystės įspūdžiais dalinasi vaikinas.

Mes išklausantys, bet nedaug šnekantys savanoriai

Simonas prisipažįsta, kad visą gyvenimą atsimins pirmąjį nusižudyti ketinančio žmogaus skambutį, kurio sulaukė tik pradėjęs savanoriauti. „Man paskambino žmogus, turintis minčių apie savižudybę. Viskas, ką galėjau padaryti tai jį išklausyti. Mes negalime nieko patarti, galime tik išklausyti, leisti žmogui išsikalbėti, emociškai išsilieti. Ir paskutiniai jožodžiai prieš atsisveikinant buvo: „Galbūt šiandien ir nenusižudysiu“. Iš vienos pusės tai atrodo labai skaudūs žodžiai, iš kitos – jauti, kad padarei kažką gero“, – prisimena Simonas. Vaikinas prideda, kad dažniausiai savižudybė būna labai spontaniškas veiksmas. Kai žmogus yra emociškai palūžęs, vienas blogas žodis, viena nesėkmė gali palaužti žmogų visiškai. Praėjus šiam emociškai sunkiam momentui, nebėra tokio didelio pavojaus, kad žmogus pasirinks savižudybę.

Savanoriauti paskatino skaudi patirtis

Simonas prisipažįsta, kad savanoriauti „Jaunimo linijoje“ paskatino asmeniniai išgyvenimai. Labai artimas vaikinui žmogus viename gyvenimo etape dažnai kalbėdavo apie savižudybę. „Man psichologija, išklausymas visada buvo labai arti širdies. Pats patyriau, kaip reikia išsikalbėti sunkiais momentais ir kaip sunku, jei šalia nėra žmogaus, kuris tave išklausytų. Tai labai slegia“, – atvirauja savanoris. Vaikinas tiki, kad „Jaunimo linijos“ savanoriai išklausydami nusivylusius žmones, labai jiems padeda ir pakeičia ne vieno žmogaus gyvenimą.