Istorijos

Mažais nuoširdžiais darbais dailinti mūsų pasaulį

LNK socialiniame projekte „Auksinė širdis“, kuriuo pagerbiami bei apdovanojami žmonės, savanoriškai darantys gerus darbus ir nereikalaujantys jokio atlygio, 2009-ųjų metų „Auksine širdele“ buvo paskelbta septyniolikmetė Jana Sadauskaitė.

Jana „Auksinės širdelės“ nominaciją – ji teikiama 14-18 metų amžiaus savanoriams už aktyvią savanorišką veiklą – laimėjo 2010 metais. Apdovanojimų organizatoriai tada akcentavo merginos lankymąsi Vilniaus Vilkpėdės senelių slaugos ligoninėje, tačiau pačiai Janai šiandien norisi pabrėžti, kad išties tuo metu ji žymiai aktyviau su Vilniaus jaunaisiais maltiečiais savanoriavo Vilniaus Rasos specialiojoje mokykloje, reguliariai lankė (ir šiandien tebelanko) vaikus su negalia.

Kada pradėjai savanoriauti? Kas paskatino? Kaip į Tavo veiklą žiūri artimieji?


Visada jaučiausi labai laiminga – turiu jaukią šeimą, esu sveika ir man puikiai sekasi mokslai. Tačiau norėjosi ne tik imti iš pasaulio, bet ir pradėti pasauliui kažką po truputį grąžinti. Savanorystė man pasirodė būtent ta galimybė.

Savanoriauti troškau maždaug nuo septintos klasės, tačiau, tuomet užsiimti šia veikla, matyt, nebuvo lemta – neradau mane dominančios organizacijos. Galbūt trūko ir drąsos.

Būdama devintokė, netikėtai pamačiau Maltos Ordino pagalbos tarnybos reklamą. Apsilankiau internetiniame Ordino puslapyje, susiradau Vilniaus Jaunųjų maltiečių vadovę Astą Borusevičiūtę, parašiau jai ir atėjau. Atėjau ir pasilikau. Mane sužavėjo maltiečių jaunimas – toks skirtingas, viskuo besidomintis ir be galo šiltas. Įkvėpė  ir vadovė Asta,kuri ne tik turėjo lemtingos įtakos mano gyvenimui ir geriesiems pasikeitimams, bet ir tapo autoritetu bei labai gera drauge.

Tėvai į mano norą savanoriauti visada žiūrėjo labai teigiamai, palaikė. Jie irgi savotiški savanoriai – niekada neatsisako padėti pagalbos stokojantiems, yra jautrūs kitų žmonių nelaimėms ir širdies sopuliams.

Praėjus metams į Maltos Ordino tarnybos veiklą įsitraukė ir viena artimiausių mano draugių. Savanoryste (tiesa, gyvūnų globos srityje) susidomėjo gera draugė bei klasiokė. Įdomu, bet šiuo metu beveik visi mano draugai yra savanoriai.

Šiuo metu esi Vilniaus jaunųjų maltiečių vadovė? Kokios tavo pareigos?


Koordinuoju savanoriavimo krypčių funkcionavimą, priimu naujus savanorius, organizuoju bendrus savanorių susitikimus ir pasibuvimus. Taip pat esu atsakinga už maltiečių dalyvavimą įvairiose akcijose, Kalėdinėje labdaros mugėje, kuri vyksta Vilniaus Rotušėje, atstovauju organizaciją Vilniuje, kitose organizacijose. Žinoma, ir pati

savanoriauju. Dėl abitūros egzaminų teko šiek tiek pristabdyti šią veiklą, tačiau nuo rugsėjo vėl ketinu itin aktyviai jos imtis. Ypač – savanorystės, nes vadyba, kad ir kaip ją mėgčiau, nėra tokia miela kaip socialinė veikla ir bendravimas.

Kaip manai, ar savanorystės samprata Lietuvoje kinta, ar daugėja savanoriauti norinčių žmonių?

Tikrai taip. Tam įtakos matyt turi Vakarų šalių pavyzdžiai.  Mūsų organizacijoje niekada nebuvo tiek daug savanorių, kiek jų yra dabar. Kartu su savanorių skaičiaus ir savanorystės galimybių visoje Lietuvoje augimu kinta ir pati savanorystės samprata. Juk dar prieš mažiau nei metus savanorystę buvo galima traktuoti kaip nelegalų darbą! Tuo tarpu šiandien sulaukiame daug mažiau keblių klausimų, tokių, kaip „Kodėl jūs tai darote?“, „Kokia jums iš to nauda?“ ir pan.

Kas sunkiausia savanoriaujant? Lengviausia?

Savanoriauti Lietuvoje sunkiausia dėl vidinio finansavimo stokos – pripažinkime, visiems reikia paskatinimo ir palaikymo, kaip antai mokymų, išvykų, stovyklų.

Man asmeniškai pakanka žinoti, kad yra smagi kompanija, su kuria galiu savanoriauti. To pakanka su kaupu, kad norėčiau veikti, veikti ir dar kartą veikti.

Ar savanoriauti gali kiekvienas?

Žinoma, kad taip! Tik kiekvienas turėtų rasti sau artimą sritį ir patinkančius žmones, kurie įkvėptų savanoryste. Ir, žinoma, palaikytų.

Ar daug žmonių Lietuvoje į savonorius vis dar žiūri skeptiškai, įtariai? Ar lengva pelnyti pasitikėjimą?

Aš asmeniškai su labai dideliu žmonių nepasitikėjimu nesusidūriau. Nebent ligoninėje itin ligoti ir nusivylę seneliai kartais nenori bendrauti, nes nesupranta, kodėl mes tai darome, kokia iš to nauda. Dažnai mano, jog kažką pardavinėjame.

Suprantama, kuo daugiau bus rengiama viešų renginių, per televiziją transliuojama labdaringų koncertų, ir be abejonės, kuo daugiau žmonių (ir ne tik jaunų) pajus poreikį bent dalį savo laisvalaikio paaukoti savanorystei, tuo mažiau visuomenėje liks skepticizmo. Ir tuo lengviau bus savanoriauti – mažais nuoširdžiais darbais dailinti mūsų pasaulį.