Šį kartą norime pakviesti Jus susipažinti su savanore Aušra. Daugelis ją pažįsta iš sporto ar verslo renginių, kuriuose daugiau nei penkis metus yra savanoriavusi arba koordinavusi kitus savanorius. Kiti Aušrą gerai žino dėl laisvalaikiu kuriamos tapybos. Dar daugybė žmonių šią savanorę sieja su emocinės paramos tarnyba, gerai žinoma nevyriausybine organizacija – Paramos fondu „Jaunimo linija“, kadangi tris metus Aušra buvo atsakinga už šios organizacijos lėšų ir pajamų pritraukimą, reklamos kampanijas ir kitą komunikaciją. Ši mergina turi tikrai daug ką papasakoti, tad nieko nelaukdami tęskime pasakojimą.

Taigi, Aušra, papasakok daugiau apie save

– Sveiki, esu Aušra Pockevičiūtė. Aš gimiau ir užaugau gražiame Lietuvos mieste – Alytuje. Vėliau studijavau ir dirbau Vilniuje, o šiuo metu baiginėju magistro studijas Švedijoje. Visuomet sunku save trumpai apibūdinti – atrodo, kad yra tiek daug skirtingų būdų tai padaryti, nes kaip jau pastebėjote užsiimu įvairiomis veiklomis. Bakalauro studijose studijavau Ekonomiką su Ekonominės
analizės specializacija bei keletą metų dirbau verslo konsultante tarptautinėje įmonėje, taigi galiu save apibūdinti kaip tiksliųjų mokslų mėgėja, verslo konsultante. Kita vertus, magistro studijoms pasirinkau Žmonių, žinių ir pokyčių vadybos programą žinomame Švedijos Lundo Universitete, nes visuomet ši sritis domino ir mėgstu dirbti su žmonėmis, spręsti įvairius vadybos iššūkius.

Ar gali papasakoti apie veiklas, kuriomis užsiimi iki šiol?

– Savo visuomeninę veiklą pradėjau jau daugiau nei prieš dešimt metų, dar paauglystėje gimtajame Alytuje. Tuomet itin aktyviai dalyvavau jaunimo organizacijų veikloje, vienai jų vadovavau, rašiau straipsnius vietiniam laikraščiui apie jaunimo organizacijų naujienas ir renginius. Taip pat savo miestą arba mokyklą atstovaudavau jaunimo tarptautiniuose projektuose. Alytuje pradėjau savanoriauti ir renginiuose (miesto renginiuose, „Darom“ akcijose) bei juos organizuoti. Ši aktyvi veikla man itin patiko, tad vėliau, išvykus į Vilnių studijuoti Ekonomikos studijų Vilniaus universitete ir mažiau dalyvaujant visuomeninėje veikloje, dažnai paauglystės aktyvios visuomeninės veiklos laikotarpį vadindavau savo „aukso
amžiumi“. Sentimentai ir aktyvios papildomos organizacinės veiklos noras lėmė, kad vėliau, jau pradėjus dirbti palengva vėl įsitraukiau į visuomeninę veiklą – iš pradžių savanoriavau Europos krepšinio čempionate 2011 metais, tada pradėjau savanoriauti Vilniaus maratone ir kituose bėgimo renginiuose, Europos Futbolo čempionate UEFA 2012 metais, kuris vyko Lenkijoje. Savanorystė renginiuose tapo neatsiejama dažno savaitgalio dalis. Itin stengdavausi savo atsakomybes vykdyti, užtikrinti gerą renginio kokybę ir tai turbūt įtakojo, kad gavau pasiūlymus tapti savanorių grupės koordinatore, o vėliau tapau viso renginio savanorių vadove – laisvai samdoma šios srities specialiste. Taigi, hobis tapo papildomu savaitgalių darbu.

Papasakok apie emocijas, kurias jauti savanoriaudama

– Savanoriavimas man asocijuojasi su labai teigiamomis emocijomis! Visų pirma tai žmonės, su kuriais kartu savanoriauji – jie visada būna nuostabūs: šviesūs, protingi, aktyvūs ir nuoširdūs. Kartais pasakau, kad juk nemokamai dirbti tikrai neateis „blogiukai“, atvirkščiai – savanoriauti susirenka žmonės norintys nuveikti kažką daugiau, prisidėti prie ambicingo ar kilnaus tikslo įgyvendinimo, įgyti naujos patirties. Tokie bendraminčiai mane labiausiai motyvuoja savanorystei.

Kaip manai, ar savanorystė ko nors išmoko?

– Manau, kad žmonės, kurie nėra savanoriavę dažnai nepakankamai įvertina patirties ir tobulėjimo galimybių, kurias suteikia savanorystė įvairiose veiklose. Renginių organizavimo atveju tai klientų aptarnavimas, planavimas, netikėtų situacijų sprendimas esant didelei įtampai, veiklos procesų optimizavimas, socialinių įgūdžių ugdymas. Savanorystės „Jaunimo linijoje“ atveju tai ir efektyvaus klausymo, konfliktų sprendimo ir kitos psichologijos žinios, kurios gali būti naudingos derybų, pardavimų, vadovavimo ir kitose srityse. Taip pat, manau, kad bet kokia savanorystė ugdo atsakomybės jausmą, padeda nepasimesti bei nebijoti naujų situacijų ir iššūkių.

Ar sulauki palaikymo iš aplinkinių?

– Iš pradžių, kai tik pradėjau aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, pamenu, mama kiek įtariai žiūrėjo į šią veiklą, baiminosi, kad pakenks mokslams. Kadangi gerai mokiausi matematiką, atsimenu, matematikos mokytoja nerimavo dėl manęs ir visuomet po vietinio laikraščio straipsnio su mano veiklų paminėjimu pasikviesdavo ir įspėdavo, kad nesuspėsiu tinkamai pasiruošti dvyliktos klasės egzaminams. Iš tiesų, džiaugiuosi, kad neklausiau šių patarimų, nes, manau, kad savanoriaudama ar kitaip dalyvaudama visuomeninėje veikloje ne tik gerai praleidau laiką, susipažinau su daug nuostabių žmonių, bet ir įgijau daug įgūdžių, kurių mokykloje nebūčiau išmokusi. Vėliau, jau nei tėvai, nei dėstytojai, nei kolegos neprieštaravo šiai veiklai, o palaikė ir žavėjosi, kai kurie patys įsitraukė.

Ar ateities planuose yra vietos savanorystei?

– Taip, nors ir pastaruosius metus, kuomet siekiu magistro diplomo Švedijoje, kur kas mažiau savanoriauju, bet ir čia šios srities neapleidžiu. Tai puiki proga susipažinti su naujais žmonėmis! Savanoriavau keliuose sporto bei verslo renginiuose. Įdomu pamatyti, kaip tie patys dalykai organizuojami kitoje šalyje. Taip pat įdomu dirbti vis didesniuose tarptautiniuose renginiuose ir įveikti vis didesnius iššūkius.

Kaip manai, kokia bus savanorystės ateitis?

– Kadangi Lietuva vis panašėja į modernias vakarietiškas valstybes,
tai, tikiu, kad ir savanorystė dar labiau išpopuliarės, susikurs naujos tradicijos. Pavyzdžiui, Švedijoje, žinau, kad nors kartą metuose savanoriauja beveik visi gyventojai. Didžiojoje Britanijoje, organizacijoje, kuri panaši į „Jaunimo liniją“, bendravau su vyresnio amžiaus moterimi, kuri kaip tik planavo savaitgalį rengti vakarėlį savo savanorystės organizacijoje 50-mečiui paminėti! O vienas Lietuvos bėgikas dalyvavęs Bostono maratone, pasakojo, kad jam padėjęs savanoris sakėsi savanoriaujantis jau 45-tus metus iš eilės ir ketinąs ir toliau tai daryti, nes šis renginys yra miesto garbės reikalas ir jis nori padėti užtikrinti jo kokybę!

Taigi, ateityje, tikiu, savanorystė Lietuvoje bus populiari ne tik tarp jaunesnių žmonių, bet tarp visų amžiaus grupių ir daug kas galės papasakoti panašias keliasdešimt metų besitęsiančias savanorystės istorijas. Aš dar tik dešimt metų patirties sukaupiau, taigi, dar ilgas kelias priešaky.