Jau septintus metus savanoriaujanti 23 metų vilnietė Gintarė sako, kad neįsivaizduoja savo ateities be savanoriškos veiklos. Šiandien ji pasakoja apie savo savanorystės kelią ir patirtus išgyvenimus.
Gintare, papasakok apie save.
Šiais metais baigiau psichologijos studijas Vilniaus universitete. Esu aktyvi, mėgstu keliauti. Mėgstu pamesti galvą dėl įvairių dalykų ir pasinerti į juos, tad galima sakyti, kad esu įkvėpimo žmogus. Turiu niekada nenustygstantį šunį –kalytę. Jai dabar paauglystė, praleidžiam nemažai laiko kartu bandydamos nuspręsti, kuri esame kurios šeimininkė. Mėgstu pirkti knygas, o kartais netgi ir perskaityti jas.
Nuo ko prasidėjo tavo kelias į savanorystę ir kokia veikla užsiimi dabar?
Mokydamasi mokykloje dar lankiau ir muzikos mokyklą. Ją baigusi pamačiau, kad turiu nemažai laisvo laiko, ieškojau kažkokios veiklos ir keliai mane atvedė į gyvūnų globos namus “Lesė”. Mane labai sužavėjo, kad aš, 14 ar 15 metų paaugliukė, galiu būti už kažką atsakinga ir visiškai pasinėriau į savanorišką gyvūnų globą. Emociškai buvo nelengva, kadangi tuo metu buvo kačiukų maras ir vieną vakarą, suleidus vaistus mažiukams, kitą rytą dažnai tekdavo jau jų kūnelius išnešti iš narvelių. Dar nemokėjau apsisaugoti nuo tokių patirčių ir atskirti, kur mano atsakomybė baigiasi ir prasideda tiesiog gyvenimas.
„Lesėje“ savanoriavau apie pusę metų. Paskui pradėjau jausti kažkokį emocinį barjerą. Nebesinorėjo ten eiti, nesinorėjo apie tai galvoti. Matyt, buvau per jauna tokiam darbui ir jausmams. Tačiau ši pirmoji savanorystės patirtis man atnešė tikrai daug – pirmiausiai pasitikėjimą savo jėgomis. Buvau jauniausia kolektyve, bet visi mane vertino kaip sau lygią. Pasitikėjimo neprarandu iki šiol, o dirbdama prie vyresnių ir protingesnių žmonių jaučiuosi stipriai auganti.
Po „Lesės“ savanoriavau įvairiuose muzikos ir meno festivaliuose, kur ir dabar gerai jaučiuosi. Ten visada yra ką veikti, žinai kas kur vyksta ir jautiesi net truputėlį ypatingas vaikščiodamas su savanorio atributika.
Apie porą metų teko savanoriauti vaikų globos namuose Antakalnyje. Tada man buvo gal 16 metų, bet aš visada dievinau vaikus – kur tik koks kleckas, ten jau ir Gintarė iš paskos. Juokaudavau, kad tos valandos, praleistos su įvairiausio amžiaus vaikais man gerai savaitei patenkina motinystės instinktą. Savanorystė globos namuose buvo be galo įvairi – vienus berniukus lydėjau į futbolo treniruotę, su kita mergaite mokėmės skaityti, dar su kita repetavom eilėraščius mokyklai, su grupele vaikų žaidėm namus arba aš mokiau juos šokti. Kažkada patį mažiausią, gal 3 metų berniuką vežiau į kiną mažiesiems. Kartais žvilgteldavau į save iš šono ir netikėjau, kad visa tai darau, juk pati buvau dar kaip vaikas.
Savanorystė vaikų globos namuose man parodė realybę, ne pačias gražiausias gyvenimo puses. Pamenu, grįžau kartą namo ir tiesiog verkiau, aiškinau mamai, kaip nesąžininga, kad aš turiu tėvus ir savo namus, o tie vaikai ne. Neatsitiktinai globos namų vaikai mėgdavo dažnai žaisti žaidimą “Namai”. Net graudu būdavo, koks tai buvo nuoširdus, naivus ir viltingas žaidimas. Savanoriaudama pajutau, kiek galios turi nuoširdumas ir koks be galo svarbus gali kažkam būti ir kaip sukūręs tokį ryšį su kitu žmogumi, tampi už jį atsakingas.
Net nežinau, kaip paaiškinti, bet į mano gyvenimą natūraliai vis ateidavo teisingi dalykai. Taip natūraliai atėjau į Jaunimo psichologinės paramos centrą, kur teikėme informaciją telefonu apie tai, kur galima rasti psichologinę pagalbą. O kai pradėjau psichologijos studijas Vilniaus universitete, pirmame kurse praėjau atranką, lankiau kursus ir galiausiai pradėjau atsakinėti į pagalbos prašančių jaunuolių skambučius Jaunimo linijoje.
Manau, kad būtent tuo metu prasidėjo didžioji mano gyvenimo savanorystė – psichologinės pagalbos tarnyboje darbuojuosi jau penkti metai. Aš į Jaunimo liniją atėjau, nes tie telefoniniai pokalbiai su pagalbos prašančiais prasmingi, kažkas labai tikro. Svarbu ir čia sutikti nauji draugai. Kalbėdamiesi su kitais savanoriais dažnai sakom:“ Atėjom dėl idėjos, likom dėl chebros“.
Prieš pradėdama dirbti Jaunimo linijoje turėjau susidariusi tokį idealizuotą vaizdą, kad kiekvienas ragelio pakėlimas bus gilus ir įkvepiantis pafilosofavimas apie laimę, meilę ar gyvenimo baigtinumą. Žinoma, dabar toks įsivaizdavimas kelia šypseną. Pamačiau, kad į Jaunimo liniją žmonės skambina ne iš gero gyvenimo, o tada, kai jie kenčia, jiems skauda, kai bando išbūti su tokiais jausmais, kurių net sau ne visada pavyksta įsivardinti. Kalbantis su tokiu žmogumi pirmiausia reikia užmegzti emocinį ryšį, priimti skambinantį
jį tokį netobulą – galbūt nenorintį čia kartu su tavimi filosofuoti, galbūt nežinantį, kaip išbūti su savo pykčiu ir todėl jį liejantį visur ir ant visko.
Į Jaunimo liniją atėjau lyg su kokiu pasaulio gelbėtojo apsiaustu, bet vėliau supratau, kad mes, savanoriai, kažkokių stebuklingų, paruoštų atsakymų į pagalbos prašančiųjų klausimus neturime ir gelbėti mums nieko nereikia. Pakanka tik sukurti erdvę, kur žmogus gali pasijausti saugus, panagrinėti savo jausmus ir susidėlioti viską į savas lentynėles.
Savanorystė Jaunimo linijoje man davė labai daug – kažką labai asmeniško, tik man vienai suprantamo. Ši veikla tiesiog mane užaugino ir tebeaugina. Jaunimo linijoje atvirumas ir nuoširdumas bendraujant yra taisyklė, o ne išimtis. Tai viena iš nedaugelio vietų, kur jaučiuosi visiškai sava. Visi čia dirbantys žmonės yra įkvepiančios asmenybės – tikri, be kaukių ir mes rūpinamės vieni kitais. Todėl kaip beplanuočiau savo ateitį, Jaunimo linija visada išlieka kartu su manimi – kartais toliau, kartais arčiau.
Ką apie tavo savanorystę mano tavo artimieji?
Mano artimieji į visas mano savanorystes reaguodavo šiek tiek atsargiai, bet jokiu būdu ne priešiškai. Galbūt dėl to, kad vien pasakojimais neįmanoma buvo jiems perteikti, ką ta veikla man duoda. O galbūt ir dėl to, kad savanorystės idėja Lietuvoje yra gana jauna, senesnės kartos nepatirtas dalykas. Tėvai skeptiškai žiūrėdavo į mano naktinius budėjimus, sakydavo, kad aš ten išsenku, neišsimiegu. Tačiau girdžiu, kaip jie didžiuodamiesi pasakoja apie mano savanorystę savo draugams. Jaučiau, kad jiems svarbus mano savęs ieškojimas ir kad jie tai palaiko.
Ar įtrauki į savanorystę savo draugus, giminaičius?
Neseniai mano jaunesnis brolis atėjo dirbti į Jaunimo liniją. Juokiamės, kad užverbuosim ir tėvus į šitą klaną. Mano brolio įsijungimas į savanorystę verčia didžiuotis. Rodos, niekada jo ten primygtinai nekviečiau, o jis vis tik atėjo.
Ar planuoji ir toliau savanoriauti?
Taip, Jaunimo linijoje. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad iš čia išeičiau, keliais etatais turėčiau pradėti dirbti, ar kokiame Dievo pamirštame pakraštyje turėčiau būti. Man labai pasisekė, kad taip natūraliai čia atsiradau ir didžiuojuos šia savanoryste.
Kas tave motyvuoja savanoriauti?
Savanorystė man duoda daug įvairios patirties. Pamatai save iš tokių kampų, kurie paprastai praslysta pro akis kasdienybėje ir kurie tau pasako kažką naujo apie tave, padeda save geriau suprasti. Ir man atrodo, kad kuo geriau mes save pažįstame ir suprantame, tuo daugiau galime duoti kitiems. Savanorystė man patinka, nes tai tęstinis procesas ir jame tu nuolat tobulėji.
Ką pasakytum tiems, kurie vis dar svarsto, ar verta savanoriauti?
Visus, kurie svarsto, ar išmėginti savanorystę, aš galiu tik paskatinti greičiau tą daryti. Savanorystė – tai kaip profesijų mugė mokykloje – tu gali ir statybininko šalmą išsibandyti, ir gydytojo chalatą. Iš karto gal ir nerasi tau idealiai tinkančios savanorystės srities. Tiesiog reikia eiti ir bandyti ir po truputį atrandi savo mėgstamiausią veiklą, bendraminčius ir bendražygius. Savanorystė yra tokia įvairi, apima tiek daug sričių, kad tai puikiausia erdvė kūrybiškumui ir gilesniam savęs pažinimui. Taip pat norint savanoriauti niekas nereikalaus 5 metų patirties, o vėliau ieškantis darbo savanoriavimo patirtis bus tas privalumas, kuris tave išskirs iš minios kitų kandidatų.
Kaip man
ai kokia tavo savanorystės ateitis?
Manau, kad yra svarbu teisingai suprasti savanorystės idėją ir savanorių nepaversti nemokama darbo jėga. Nuo to priklauso, ir kaip ateityje bus žiūrima į savanorystę – ar tai bus siejama su įdomia ir praturtinančia patirtimi, ar su neįdomiu ir neapmokamu darbu. Man nerimą kelią pastaruoju metu augantis savanorystės „bumas“. Kai kažkas būna „ant bangos“, visada atsiranda minia skeptikų, kurie pradeda į tą dalyką žiūrėti neigiamai vien todėl, kad tai populiaru. Lygiai taip pat gąsdina ir ta minia, kuri imasi tam tikros tik veiklos dėl jos populiarumo. Tai kenkia pačios veiklos idėjai ir naikina jos prasmę. Tikiuosi, kad su savanoryste taip neatsitiks.
