Simas buvo paprastas paauglys kaip ir mes visi. Savanoriauti pradėjo sulaukęs 17-os metų, kai nusprendė sudalyvauti vasaros festivalyje, tačiau tam neturėjo pinigų. Šiuo metu Simas dirba renginiuose – organizuoja festivalius. Manote, kad tai tik sutapimas? Ne. Simas, savanoriaudamas festivaliuose atrado save ir tai kas jam patinka.

Simai, ar gali mums papasakoti daugiau apie save?

Esu Simas, man 28 metai (kas kartą būna baisu pasakyti, nes jaučiuosi kaip 25-erių). Turiu gana tvirtą nuomonę (praktiškai visais klausimais) ir neturiu jokių autoritetų. Dėl to mano tėvai, draugai ar šiaip pažįstami mano galvoje turi kokį nors „statusą“, kurį įgavo mums bendraujant. Kaip pavyzdžiui: „geras pašnekovas“ ar tiesiog „žmogus, su kuriuo galėčiau atsigerti vieną bokalą alaus“.

Apie save galėčiau pasakoti daug, tačiau to labai nemėgstu. Trumpai tariant, mano gyvenime yra labai daug skirtingos veiklos, kuri man labai patinka. Domiuosi nuo paprastų paveiksliukų peržiūros internetinėje svetainėje „Reddit“ iki mokslinių straipsnių ir politinių pasisakymų. Mėgstu skaityti knygas, žiūrėti filmus, žaisti futbolą, važinėti dviračiu, vaikščioti parke, plaukioti baidare, žvejoti, žaisti stalo žaidimus, dalyvauti protų mūšiuose ir dar yra daug kitų veiklų, kuriomis užsiimu laisvalaikiu.

Kas paskatino tapti savanoriu?

Savanoriauti pradėjau būdamas 17-os metų. Tiesa, pradėjau nuo mažų konferencijų ir, pripažinsiu, gana pasyviai. Tačiau viskas pasikeitė po kelių metų, kuomet vedamas didelio noro sudalyvauti muzikos festivalyje, sugalvojau tapti savanoriu. Man šis festivalis atrodė labai įdomus renginys, tačiau pinigų, iš savo dar mokyklinių santaupų, vargiai būtų užtekę, o savanorystė žadėjo man leisti pamatyti renginį nemokamai.

Papasakok daugiau apie savanorystę festivaliuose

Pirmasis mano festivalis buvo „Be2Gether“. Šis festivalis tuo metu buvo labai populiarus. Tiesa, savanorystė šiame renginyje mane nuvylė, nes reikėjo labai daug dirbti, o valgyti gaudavom labai mažai. Tiek, kad net užkąsti nepavykdavo. Be viso to, labai daug lijo (o lietpalčiu nebuvau pasirūpinęs). Tačiau tai buvo labai gera pamoka man, kurią pritaikau ir stengiuosi iš karto pasakyti naujiems savanoriams: „festivalio organizatoriai stengiasi pasirūpinti savanoriais, kad jiems visko užtektų, tačiau visi valgom skirtingai, turim skirtingas medžiagų apykaitas, lietpalčiai plyšta ir t.t. Tad stenkitės patys savimi pasirūpinti ir viskas bus gerai. Žinokit tikrai daug geriau parsivežti nepanaudotus konservus, pinigus ar tą patį lietpaltį, nei rizikuoti, jog viskuo bus pasirūpinta“.

Kuo festivaliai tave sužavėjo?

Tik pradėjus savanoriauti pastebėjau, jog pats renginio organizavimas tapo įdomesnis, nei pats renginys. Taip nutiko turbūt dėl to, kad man visi festivaliai turi tą aurą, tą kažkokį „kabliuką“, kuris užkabina ir ilgai nepaleidžia. Dažnai nežmoniškai pavargsti ir galvoji, jog jau viskas, užteks, tačiau kitais metais vėl pradeda viduje kažkas virpėti ir norisi grįžti. Turbūt todėl dar ir iki šiol esu čia.

Tiesa, dabar savanoriauju tik gyvūnų prieglaudoje. Tačiau mielai grįžčiau į tuos laikus, kada savanoriavau ir festivaliuose, nes savanoriauti yra tikrai įdomu. Tokios veiklos metu gauni patirties renginių organizavimo srityje, turi galimybę susipažinti su daug skirtingų žmonių, susirandi draugų bei išgirsti gausybę įvairių istorijų. Be to, savanorystės padeda ir karjeros galimybėms, net gi susirasti darbą.

Aš manau, kad savanorystė renginiuose yra kelis kartus geriau, nei renginių organizavimo studijos. Kodėl? Nes renginiams daugiau reikia būdo savybių, o ne išmoktos teorijos. Teko pažinoti ne vieną žmogų, kuris studijuoja ar baigė renginių organizavimą, tačiau renginiuose nieko negali padaryti – nesuvaldo įtampos, nesusitvarko su kritinėmis bei konfliktinėmis situacijomis, kurios yra neišvengiama renginių dalis.

Tad ką savanoriavimas atnešė man labai daug įdomių žmonių, vieną geriausių mano gyvenime sutiktų draugų, daugybę istorijų ir tą žinojimo malonumą, jog didelei miniai žmonių buvai dalis to jiems sukurto labai gero laiko.

Papasakok apie emocijas, kurias jauti savanoriaudamas

Emocijos savanoriavimo metu būna labai įvairios. Tiesa, manau, kad labai didelį įnašą į savanorio emocinį būvį įneša savanorių koordinatorius. Netgi jeigu būna taip, jog yra blogas oras ar didelis nuovargis, galima išlikti pozityviu, turėti gerą laiką ir išsaugoti pačius gražiausius prisiminimus. Kad taip įvyktų turi daug darbo įdėti žmogus, kuris koordinuoja visų savanorių darbus.

Ką patartum tiems, kas nori savanoriauti?

Visų pirma, savanoriavimo metu turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir draugu. Be to, reikia nuolatos bendrauti su koordinatoriumi – pranešti jam, jeigu jautiesi blogai, jeigu kažko trūksta ir t.t. Nes viena iš didžiausių naujų savanorių klaidų yra tylėti, kentėti ir nieko nesakyti koordinatoriui. Organizatoriai ne tik kad neturi laiko, tačiau ir fiziškai neturi galimybių paklausti kiekvieno savanorio kaip jis jaučiasi, todėl savanoriai turi patys tai padaryti. Tai gera savarankiškumo ir bendradarbiavimo mokykla. Dėl to žinokite, kad jeigu rūpinsitės savimi ir bent vienu savanoriu šalia – nuotaikos ir emocijos veiklos metu bus tikrai geros.

Ką apie tavo laiko skyrimą savanorystei mano aplinkiniai?

Manau, kad daugeliui mano savanorystės festivaliuose ir įvairiuose renginiuose neatrodė labai teigiamas reiškinys. Tačiau tai keičiasi. Džiugu, kad apie savanoriavimą ir jos naudą pradedama kalbėti vis garsiau, vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad tai puiki proga įgauti patirties, o ne tik suteikia galimybę dalyvauti renginiuose nemokamai.

Ar savanoriausi ir toliau?

Savanoriavimas yra bene lengviausias būdas „prisiliesti“ prie kažko, kas tave domina. Todėl, kol bus dalykų, kurie man yra įdomūs bei galės man pasiūlyti to, ko dar nežinau ar nepatyriau – žinoma. Ir toliau planuoju savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, nes tai leidžia jaustis gerai, kuomet žinai, kad padedi tiems, kam tikrai reikia tavo pagalbos.

Kaip manai, kokia bus savanorystės ateitis?

Tikiuosi bus vis mažiau žmonių, kurie bandys pasinaudoti savanoryste kaip gaunant kažką, už ką kitu atveju būtų reikėję susimokėti.

Taip pat tikiuosi, jog vis labiau į savanorystę bus žiūrima, kaip į įgaunamą patirtį, o ne tiesiog „laisvalaikio praleidimą“.

Be viso to viliuosi, jog savanorystė taps siekiamybe ir veikla, kurią visi vertins taip, kaip dabar vertina ir gerbia praėjusius „bazinius karinius apmokymus“.