Istorijos

Savanoriška veikla gali užsiimti absoliučiai kiekvienas

Kretingos rajono, Kartenos vidurinėje mokykloje socialine pedagoge dirbanti Vida Tamašauskienė viena pirmųjų savanorių šiame nedideliame Žemaitijos miestelyje. „1996-aisiais užmezgėme ryšius su Vokietijos maltiečiais, kai šie į Karteną atvežė labdaros. Vokiečiai tada labai stebėjosi, kad pas mus niekas nesavanoriauja, kad tai nepopuliaru, papasakojo apie Maltos Ordino pagalbos tarnybos veiklą. Trumpiau tariant, jie mus užkrėtė savanorystės virusu, kuriuo sergame iki šiol“, – neatlygintinos veiklos pradžią mena Vida.

Elgėsi, kaip liepė širdis

Vida džiaugiasi, jog savanorystė Lietuvoje kasmet darosi vis populiaresnė. Prieš 15 metų, savanorių Kartenoje buvo vos keli, dabar į šią veiklą yra aktyviai įsitraukę net 36 paaugliai ir 8 suaugę asmenys. „Požiūris pasikeitė, – paaiškina Vida. –  Anuomet daug kas į mus maltiečius ir apskritai į savanoriaujančius žmones žiūrėjo kreivai, įtariai, nelabai suprasdavo, kodėl nieko neprašydami mainais siūlome savo paramą ir kam mums viso to reikia. Ilgainiui apsiprato, patikėjo. Kita vertus, ką ten kalbėti apie aplinkinių reakciją į mus, kai mes ir patys iš pradžių nelabai suvokėme, kas iš tiesų yra ta savanoriška veikla. Tiesiog elgėmės, kaip liepė širdis“.

Vida ir jos jaunieji kolegos Kartenoje rūpinasi vienišais seneliais – tvarko jų aplinką, prineša malkų, nueina į parduotuvę maisto produktų. Yra įkūrę dienos centrą socialiai remtiniems, problematiniams, rizikos grupės vaikams. Pastarieji ten pamaitinami, leidžia laisvalaikį: švenčia įvairias šventes, eina į žygius, stovyklauja. Mokslo metų eigoje pasirūpinama, kad vaikai paruoštų pamokas. „Šiuo metu dienos centrą lanko 15 vaikų, apmaudu, bet jų gretos palaipsniui didėja“, – tvirtina Vida. Moteris pasakoja, kad Kartenoje jaunųjų maltiečių globon patenka ir neįgalūs vaikai. „Yra  pas mus Kartenoje įsikūręs neįgalių vaikų klubas „Saulutė“ – stengiamės jo nariams padėti, kiek galime. Jei jau kalbame apie mūsų organizacijos veiklą, didžiųjų

švenčių proga mes dar ruošiame maisto produktų lauknešėlius vienišiems seneliams, dalyvaujame įvairiose socialinėse akcijose: „Kalėdų sriuba“, „Padėkime šalia esantiems“ – pastarosios metu renkame iš žmonių maisto produktus ir juos išvežiojame po labdaros valgyklas Kretingoje, Klaipėdoje“, – kasdienius savanoriškus darbus vardija Vida.

Savanoriauja visa šeima

Kartenos jaunųjų maltiečių vadovė įsitikinusi, kad savanoriška veikla gali užsiimti absoliučiai kiekvienas. Žinoma, jei pats to nori. „Jei nori, visada rasi būdų, kaip padėti kitam. Nepaprastai džiaugiuosi ir žaviuosi tais jaunais žmonėmis, kurie išauga iš mūsų būrio, pakelia sparnus į didesnius miestus, bet vis tiek lieka ištikimi savanorystei: susiranda naujų savanoriškų organizacijų, patys inicijuoja įvairius socialinius projektus“, – pasakoja pašnekovė.

Savanorystei neabejinga ne tik Vida, bet ir jos patys artimiausi žmonės: vyras, vaikai. „Sūnus ir dukra buvo vieni pirmųjų maltiečių Kartenoje. Tada jiems buvo vos trylika ir keturiolika metų, – šypteli moteris. – Dabar vaikai aktyvia savanoriška veikla nebeužsiima – dukra augina mažą vaikelį, sūnus,

deja, emigravo, nes Lietuvai jo žinių nereikia. Nepaisant to, abu jie yra tokios pat šiltos širdies, visada pasirengę padėti kitiems, neabejingi paramos stokojantiems.“


Ar visiems prašantiems pagalbos iš tiesų jos reikia?

Šį klausimą Vida sau užduoda nuolat. „Daugumai, kuriuos globojame, paramos iš tiesų trūksta. Vaikų iš dienos centro istorijos, kodėl jų socialinė padėtis prasta, be galo skirtingos. Tačiau, jei atvirai, tenka sutikti įvairių šeimų. Tarp jų – tokių, kurie priprato būti remiami, globojami ir dėl to jau tingi patys kažką daryti, stengtis, siekti. Tokiems, kaip sakoma, yra padaryta meškos paslauga – duota meškerė, bet neišmokyta, kaip ja naudotis“, – neslepia Vida.

Anot moters, apie stokojančius pagalbos, maltiečiai sužino įvairiais būdais: būna, kad žmonės patys kreipiasi, tačiau kur kas dažniau apie bėdžius praneša jų kaimynai, kolegos, draugai. „Nors pasaulis vis labiau globalėja ir modernėja, tebesame kukli tauta – mums gėda viešai prisipažinti, kad sunku išgyventi, kad reikia pagalbos“, – tvirtina Vida.

Į klausimą, kur: mažame miestelyje ar didmiestyje lengviau savanoriauti, pašnekovė atsako štai taip: Mažas miestelis turi vieną esminį pranašumą – čia visi vieni kitus pažįsta, nėra jokių dvejonių, įtarimų, ar žmogui iš tiesų reikalinga pagalba, ir priešingai, ar tas, kuris siūlo pagalbą, neapgaus, neįvels į kokias nors nemalonias istorijas.

Didmiestyje – daugiau susvetimėjimo, individualizmo, vienišumo, ten tarsi paskęsti žmonių masėje. Išnyksti tarp daugybės paramos prašytojų ir paramos dalintojų“, – šypteli karteniškė.